Iki pašto

Į savo paštą keliauju tokia tiesia gatve. Pirmyn pirmyn, kalniuku žemyn. Tiesiai tiltu per upę. Toks nelabai įdomus tas kelias. Gal todėl, kad dažniausiai einu tingėdama. Nes išvis dažnai esu tingėjimo režime. O dar tas šaligatvis žingsnio pločio, gatvė visai čia pat, mašinos. Nervina. Bet yra toje kelionėje tokios mano mažos pramogos – tokie nameliukai. Visiškai pasiklydę laike. Nuo senumo jau visai sulindę į žemę. Atrodo, kad pasistiebus ant pirštų galiukų galėtum pažiūrėti virš namo stogo. Nameliukai kaip iš kitos tikrovės. Mažytis dviejų žingsnių kiemukas, medis ne didesnis už kambarinį fikusą. Kartą mačiau tame kiemelyje po obelim moterį. Sėdėjo ant taburetės ir skalbė dubenyje, pastatytame priešais. Kiemelyje buvo taip stebuklingai saulėta, ta kaugė baltų putų dubeny ir viskas taip lėta. Net dingtelėjo, kad laikas neegzistuoja. Taip gražu, lyg koks nuostabaus filmo kadras ar meistriškų iliustracijų albumo puslapis. Nešiojuos tą jausmą iki šiol. Labai stebuklinga.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s