vokeliai paštui

Iki pašto

Į savo paštą keliauju tokia tiesia gatve. Pirmyn pirmyn, kalniuku žemyn. Tiesiai tiltu per upę. Toks nelabai įdomus tas kelias. Gal todėl, kad dažniausiai einu tingėdama. Nes išvis dažnai esu tingėjimo režime. O dar tas šaligatvis žingsnio pločio, gatvė visai čia pat, mašinos. Nervina. Bet yra toje kelionėje tokios mano mažos pramogos – tokie nameliukai.

dovana nuo Rasos

Pasišildymai

Sušilti gyvenime galima labai visokiais būdais: galima užkurti ugnį, kartais net ne taip ir svarbu – didelę ar mažą, žvakelė tai bus, ar pečiuje spragsinti malka, iš bėdos, net ir netikras ugnies vaizdas šildo – šilumos prisiminimais. Galima dalintis savo pomėgių, sugebėjimų, talentų ugnies liepsnelėmis su šalia esančiais, su šalia einančiais, ar atsitiktinai sutiktais Praeiviais. Sušyli, kai daliniesi.

“Kokono“ kalėdinė mugė

Kaip ir kasmet “Kokonas“ organizuoja kalėdinę labdaros mugę – tokį koncentruoto gerumo renginį. Koncentruoto, nes trunka mugė vos kelias valandas, o susirenka joje vien Gerų daikčiukų ir produktų kūrėjai ir gamintojai. “Kokono“ mugė tai toks labai geras metas pasidaikteliauti prieš žiemos šventes ir kartu prisimatuoti sau angelų sparnus, na tų – gerus darbus darančių angelų.

Turtai ir turėjimai

Sako: turiu vyrą, žmoną, vaikų. Turiu šunį. Katę. Turiu tą ir aną. O man nesiverčia liežuvis. Koks ten dar turėjimas? Pasidedi ir turi. Ar kaip? Arba dar: neturiu laiko. Sako. Atseit ten labai užsiėmę visaip ir neturi to laiko. Va, sako, jei turėčiau laiko, tai… Nu ten tada viskas kitaip būtų. Darytų tada ten kažką. Jei tik to laiko turėtų. Nu neturi laiko žmogus. Ir neturi.