Turtai ir turėjimai

Sako: turiu vyrą, žmoną, vaikų. Turiu šunį. Katę. Turiu tą ir aną. O man nesiverčia liežuvis. Koks ten dar turėjimas? Pasidedi ir turi. Ar kaip? Arba dar: neturiu laiko. Sako. Atseit ten labai užsiėmę visaip ir neturi to laiko. Va, sako, jei turėčiau laiko, tai… Nu ten tada viskas kitaip būtų. Darytų tada ten kažką. Jei tik to laiko turėtų. Nu neturi laiko žmogus. Ir neturi.

Ką aš čia veikiu?

Rodos tokia suaugus tetulė, o tas klausimas vis dygsta, stiebiasi ir raitosi klaustukais kiekvienoje dienoje. Ką čia veikiu? Ar tie mano veikimai kažkam reikalingi? Esu atsiskyrėlis. Laisviausiai galiu gyventi neiškišdama nosies žmonių pasaulin ištisus mėnesius. Laisviausiai. Viską, ką išleidžiu į žmones, brandinu ir gludinu, iki tai tampa mano dalimi – žodis tai ar daiktas. Būna nelabai lengva viską išreikšti Teisingai. Maži tie mano žodžiai. Kaip ir daiktai. Nes taip matau. Po mažai.

Labas naujuose metuose

Sveikas, sakau, sulaukęs, perkopęs, išgyvenęs. Aš irgi sveika, sulaukiau, perkopiau, išgyvenau. Krapštausi prie savo stalo. Kaip ir seniau. Tik kiek naujoviškai. Kaip ir priklauso. Naujoviški reikalai – iš popieriaus. Gražaus ir gero. Susiūti visokiais spalvotais siūlais. Patogiai telpantys į delną. Nedideli, maži ar visai mažulyčiai. Tie naujoviški reikalai.

arbatos metas, paslaptingas žvėris ir žydintis kabikas

Matyt nesu labai blogas žmogus. Pagalvojau. Kur jau ten būsi, kai taip va, nei iš šio nei iš to, imi ir gauni dovanų. Lygioj vietoj taip. Be progos ir iškilmių ten kokių nors. Net be perspėjimo kažkokio. Taip imi ir gauni. Paštu. Paštininkė atneša. Paskambina į duris devynios nulis nulis ir sako “labas, jums siuntmena“.