Istorijos. Galbūt išgalvotos, galbūt susapnuotos, o gal ir išgyventos. O tikriausiai visko po biškį.
“Vieną gražią dieną” – sako gydytojas. Ir šypsosi sau laimingas. Gerai sugalvojo – ir atsakyta ir net beveik nesumeluota. Toks atsakymas būdavo pateikiamas kaskart pasiteiravus – “o kada mane išrašysit?”. Vienos gražios dienos pažadais buvo dosniai apdovanotas kiekvienas pižamuotas vaikelis.
Jie sunkiai pakenčia tavo keistumą, tavo neįprastus tai aplinkai įpročius ir būdą gyventi. Vis nori mandagiai tave pataisyt, pamokyt, kas yra normalu.
– Skambinu iš payseros, noriu pasveikinti su gimimo diena. – Aha aha, ačiū pačiū. Tik aš dar miegojau, jau miegojau, sakau. Savo damiegojimo miegelį. Kur iš vakaro nepamiegotas buvo. Šuo Klemensas strikinėja ant lovos švytėdamas smagumo pilnu veidu. Matyt irgi nori pasveikint. O aš, nu ką aš. Nieko. Nesveikinau nieko. Miegojau.
Į savo paštą keliauju tokia tiesia gatve. Pirmyn pirmyn, kalniuku žemyn. Tiesiai tiltu per upę. Toks nelabai įdomus tas kelias. Gal todėl, kad dažniausiai einu tingėdama. Nes išvis dažnai esu tingėjimo režime. O dar tas šaligatvis žingsnio pločio, gatvė visai čia pat, mašinos. Nervina. Bet yra toje kelionėje tokios mano mažos pramogos – tokie nameliukai.
Sako: turiu vyrą, žmoną, vaikų. Turiu šunį. Katę. Turiu tą ir aną. O man nesiverčia liežuvis. Koks ten dar turėjimas? Pasidedi ir turi. Ar kaip? Arba dar: neturiu laiko. Sako. Atseit ten labai užsiėmę visaip ir neturi to laiko. Va, sako, jei turėčiau laiko, tai… Nu ten tada viskas kitaip būtų. Darytų tada ten kažką. Jei tik to laiko turėtų. Nu neturi laiko žmogus. Ir neturi.
Rodos tokia suaugus tetulė, o tas klausimas vis dygsta, stiebiasi ir raitosi klaustukais kiekvienoje dienoje. Ką čia veikiu? Ar tie mano veikimai kažkam reikalingi? Esu atsiskyrėlis. Laisviausiai galiu gyventi neiškišdama nosies žmonių pasaulin ištisus mėnesius. Laisviausiai. Viską, ką išleidžiu į žmones, brandinu ir gludinu, iki tai tampa mano dalimi – žodis tai ar daiktas. Būna nelabai lengva viską išreikšti Teisingai. Maži tie mano žodžiai. Kaip ir daiktai. Nes taip matau. Po mažai.
kodėl kai kuriems žmonėms taip norisi to “gražaus gyvenimo“ paveikslėlio. Ne pagautos tavo nuosavo, Tikro gražaus gyvenimo akimirkos, bet to suvaidinto paveikslėlio. Kai visi šypsosi ir nesikūprina. Vaidina “kasdienybę“. Steriliai laimingai švarią. O akys viską pasako… Išdavikės. Kažin, jie paskui ten pažįsta save. Tuose gražiuose gyvenimuose. kažin… (asmeninė nuotrauka iš asmeninio archyvo, labai asmeniškai)
mango vaisius+juodas šokoladas+plakta grietinėlė. Štai ir formulė. Atgaivos sielai ir džiugesio širdžiai. Viskas sudėta aukštais, kabinama šaukštais Šaukštais ilgais koteliais. Kai būni taip žiemiškai apmiręs.
