vokeliai paštui

Iki pašto

Į savo paštą keliauju tokia tiesia gatve. Pirmyn pirmyn, kalniuku žemyn. Tiesiai tiltu per upę. Toks nelabai įdomus tas kelias. Gal todėl, kad dažniausiai einu tingėdama. Nes išvis dažnai esu tingėjimo režime. O dar tas šaligatvis žingsnio pločio, gatvė visai čia pat, mašinos. Nervina. Bet yra toje kelionėje tokios mano mažos pramogos – tokie nameliukai.

Turtai ir turėjimai

Sako: turiu vyrą, žmoną, vaikų. Turiu šunį. Katę. Turiu tą ir aną. O man nesiverčia liežuvis. Koks ten dar turėjimas? Pasidedi ir turi. Ar kaip? Arba dar: neturiu laiko. Sako. Atseit ten labai užsiėmę visaip ir neturi to laiko. Va, sako, jei turėčiau laiko, tai… Nu ten tada viskas kitaip būtų. Darytų tada ten kažką. Jei tik to laiko turėtų. Nu neturi laiko žmogus. Ir neturi.

Ką aš čia veikiu?

Rodos tokia suaugus tetulė, o tas klausimas vis dygsta, stiebiasi ir raitosi klaustukais kiekvienoje dienoje. Ką čia veikiu? Ar tie mano veikimai kažkam reikalingi? Esu atsiskyrėlis. Laisviausiai galiu gyventi neiškišdama nosies žmonių pasaulin ištisus mėnesius. Laisviausiai. Viską, ką išleidžiu į žmones, brandinu ir gludinu, iki tai tampa mano dalimi – žodis tai ar daiktas. Būna nelabai lengva viską išreikšti Teisingai. Maži tie mano žodžiai. Kaip ir daiktai. Nes taip matau. Po mažai.