Ačiū, paštininke!

Keletą dienų buvo apnikę paštinio pobūdžio rūpesčiai. Susiję su laukimu, svetimomis nekantrybėmis ir visaapimančiais neaiškumais. Pasirūpinau ten kažkiek ir praėjo. Tie rūpesčiai. Tam kartui. Tada lyg netyčia dar perskaičiau Andriaus Martinkaus tekstus Šatėnuose. Apie paštą. („Paštas (KLC). Iš skirstytojo perspektyvos“, „Paštas ir laikas“, „Pašto karoliai“) Tada vėl turėjau paštinių reikalų. Tokių malonių šį kartą, be rūpesčių. Susijusių su pakavimais ir siuntimais. Su visais tais mano smagiais popieriukais reikalai tie buvo.

Vieną gražią dieną (Užrašyti prisiminimai)

“Vieną gražią dieną” – sako gydytojas. Ir šypsosi sau laimingas. Gerai sugalvojo – ir atsakyta ir net beveik nesumeluota. Toks atsakymas būdavo pateikiamas kaskart pasiteiravus – “o kada mane išrašysit?”. Vienos gražios dienos pažadais buvo dosniai apdovanotas kiekvienas pižamuotas vaikelis.

Kai miegojimas atsilieka

– Skambinu iš payseros, noriu pasveikinti su gimimo diena. – Aha aha, ačiū pačiū. Tik aš dar miegojau, jau miegojau, sakau. Savo damiegojimo miegelį. Kur iš vakaro nepamiegotas buvo. Šuo Klemensas strikinėja ant lovos švytėdamas smagumo pilnu veidu. Matyt irgi nori pasveikint. O aš, nu ką aš. Nieko. Nesveikinau nieko. Miegojau.

vokeliai paštui

Iki pašto

Į savo paštą keliauju tokia tiesia gatve. Pirmyn pirmyn, kalniuku žemyn. Tiesiai tiltu per upę. Toks nelabai įdomus tas kelias. Gal todėl, kad dažniausiai einu tingėdama. Nes išvis dažnai esu tingėjimo režime. O dar tas šaligatvis žingsnio pločio, gatvė visai čia pat, mašinos. Nervina. Bet yra toje kelionėje tokios mano mažos pramogos – tokie nameliukai.